Ekonomistė dr. Aušros Maldeikienė apie bendras mąstymo ir renovacijos klaidas

Prisipažinusi, kad būsto renovacija nėra jos mokslinio domėjimosi objektas, ekonomistė dr. Aušra Maldeikienė remdamasi ekonomine logika ir asmenine patirtimi komentuoja renovacijos vajų Lietuvoje ir pateikia logiškus, nors ne visiems patogius siūlymus bei įrodo akivaizdų ryšį tarp renovacijos sėkmės ir žmonių mąstymo.

Kaip vertinate išlaidas būsto renovacijai kaip investiciją:  pvz., žmogus po savo individualaus namo arba po daugiabučio renovacijos sutaupo iki 50 proc. šildymo išlaidų. Galbūt išties naudingiau investuoti į būsto renovaciją nei leisti „pelyti“ pinigams banko sąskaitoje?

Mano atsakymas – standartinis ekonomisto atsakymas. Tai gali būti laikoma investicija, jei tikrai sutaupysite per laikotarpį, kai reikės padengti įsipareigojimus (paskolą už būsto renovaciją, aut.past.).  Netikiu istorijomis apie labai sėkmingus ar labai nesėkmingus dalykus. Ar tai sėkminga investicija, priklausys nuo daugybės dalykų – darbų kokybės, ar teisingai suplanuota, ar asmenys, atsakingi už renovaciją, rimtai ir atsakingai žiūrėjo, kaip vyksta procesas. Labai daug priklauso nuo statybininkų sąžiningumo ir kompetencijos.

Mano nuomone, tikroji renovacijos sėkmė yra pakilęs viso namo kokybinis lygis. Tam reikalingos tikrai didelės lėšos ir daugybė pastangų. Nesu nei renovacijos optimistė, nei pesimistė. Mano manymu, sėkmės istorijos įvyksta tuomet, kai renovuojamo namo bendruomenėje atsiranda pasiaukojęs žmogus, kuris įdeda daugybę pastangų, kad viskas vyktų tinkamai ir suvokia, ar tam tikro namo renovacija apskritai įmanoma.

Nuosavo namo atveju investicija yra logiška tuomet, jei ketinate namą pardavinėti arba jei planuojate kažkiek sutaupyti. Net jei namas idealiai pastatytas ir pedantiškai sutvarkytas, bet yra mažiau patrauklioje gyventi vietoje, tuomet jūsų patirtos sąnaudos neatsipirks. Šiuo atveju geriausias renovacijos patikrinimas – rinkos kaina, t.y. ar jūsų investicijos padidino namo vertę bent tiek, kiek kainavo renovacija.

Apskritai žiūrėti į namo renovaciją iš investicijų pozicijos galima, bet nėra labai logiška.

Šiuo metu beveik 30 proc. daugiabučių gyventojų sudaro gaunantys mažas pajamas senjorai arba nepasiturinčios šeimos, daugelis iš jų kreipiasi dėl kompensacijų už šildymą. Taigi ši butų dalis atlieka socialinio būsto funkciją. Kas, jūsų nuomone, turėtų būti atsakingas už jų renovaciją: valstybė ar patys žmonės?

Kadangi labai daug butų gali būti laikomi socialiniais būstais, valstybė ir turėtų griežtai prisiimti atsakomybę už jų renovavimą. Mano asmeninė patirtis sako, kad tie vyresnio amžiaus žmonės, kurie gauna kompensacijas, nėra suinteresuoti renovacija, ir dažnai visai ne dėl pinigų. Jie, būdami garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų, o renovacija jiems – tik papildomas galvos skausmas. Manau, renovacijos problemą labai paprasta išspręsti jei tik valstybė iš tiesų norėtų ją spręsti.

Tarkim, namas renovuojamas, valstybė (savivaldybė) prisiima šias funkcijas, įsteigusi kokį nors fondą, o vėliau renovacijos sąnaudas kompensuoja asmens, gyvenusio tame bute, turto paveldėtojai. Jei tokių nėra, butas atitenka valstybei ir ji, galbūt pelningai pardavusi, kompensuoja savo išlaidas. Jei butas paliekamas vaikams ar kitiems asmenims, jie ir turi prisiimti įsipareigojimą padengti renovacijos išlaidas. Tai tikrai nėra sudėtinga, nors šurmulio kiltų daug.

Lietuvoje žmogaus teisės labai savotiškai suvokiamos: jei žmonės, kurie dėl įvairiausių priežasčių – finansinių, sveikatos, amžiaus, ar tiesiog tingėjimo nenori ko nors daryti, jų teisės tampa labai svarbios.  Tačiau tų žmonių, kurie nori ir gali kažką daryti, kurie dirba ir išlaiko visuomenę, teisės paminamos. Manau, šį klausimą valstybė turi išspręsti, o visos kitos kalbos yra tiesiog demagogija.

Žiūrėti į namo renovaciją iš investicijų pozicijos galima, bet nėra labai logiška.

Dr. A.Maldeikienė

Kokias įžvelgiate pagrindines renovacijos klaidas iš ekonominės pusės?

Renovacijos klaidos padarytos pačioje valstybės kūrimosi pradžioje. Švelniai apibūdinant viskas atlikta „kliedint“ apie privataus sektoriaus atsiradimą. Kažkodėl manoma, kad jei žmogus bus "privatininkas", savaime ims rūpintis savo turtu. Buvo išdalinti neaiškūs investiciniai čekiai ir valstybės pastatai tapo privačia nuosavybe. Išties didžioji Lietuvos gyventojų dalis taip ir liko nesuvokę, kad jei gyveni daugiabutyje, tai ir jo sienos, ir jo stogas, ir pamatai taip pat yra nuosavybė, kuri priklauso tau.

Man pačiai teko dešimt metų teismuose kovoti dėl galimybės uždengti daugiabučio, kuriame gyvenu, stogą, kurio praktiškai jau buvo nelikę. Reikalai pajudėjo tik kai name apsigyveno teisininkas. Bendrovė „Senamiesčio būstas“ teigė, kad mūsų stogas dar neblogas mat jame likusi kas antra čerpė, o ant kitų stogų jų apskritai nebėra. Tik po dešimtmečio pripažinta, kad stogą visgi būtina uždengti, nes namas griūva,  pradėjo irti sienos. Pirmojo ir antrojo aukšto gyventojai buvo įsitikinę, kad tai ne jų problema, nes per jų sienas vanduo nebėga.

Ką galime pasakyti apie renovaciją šalyje, kur žmonės tiesiog jaučiasi gavę butus, tarsi pakabintus ore? Pažiūrėję į anuomet buvusius kooperatinius ir „valdiškus“ daugiabučius, matome, kad jų gyventojų samprata visiškai kitokia. Tie kurie, už butą bent kiek mokėjo, jau tuomet suprato, kad namu reikia rūpintis, gyventojams priklauso ir laiptinės, ir teritorijos priežiūra. Tie, kurie buvusius„valdiškus“ butus gavo už mistinius popierėlius - investicinius čekius, taip ir nesuprato, kad visas namas yra bendras turtas, kuriame viskas turi funkcionuoti.  

Pagrindinė ekonominė klaida – ekonomiškai neįgaliems žmonėms priskirti nuosavybės funkciją.  Nuo to jie nepasidaro ekonomiškai aktyvūs, tik agresyvūs. Dalis visuomenės net nesuvokia, kas yra nuosavybė. Jie įsitikinę, kad nuosavybė tėra tai, kas jiems reikalinga. Tai - vagies mentalitetas. Apie šalį daug pasako ir jos vadų sprendimas leisti kilnoti grąžintiną žemę.

Tęsinys – straipsnyje Ekonomistė dr. Aušros Maldeikienė apie bendras mąstymo ir renovacijos klaidas 

Komentarai (0)

Susijusios naujienos

Prenumeruok naujienas
Lietuvos gamintojai